Daugelyje natūralių akmenų yra galinčių išbrinkti molio mineralų. Dažniausiai tai yra sluoksniniai silikatai, kurie pagal savo struktūrą yra panašūs į knygą. Net esant mažam drėgmės kiekiui dėl elektrocheminio „magnetinio poveikio“ jie tarp „puslapių“, t. y. tarpsluoksniuose, gali kaupti vandenį ir jį išskirti.
Šio proceso metu sluoksnių paketai, tarsi armonikėlės, yra ištempiami arba išskirdami drėgmę vėl susitraukia. Akmens struktūroje susidaro ardomąjį poveikį turinti įtampa. Vykstant tokiam pažeidimų procesui, kalbama apie higrinį brinkimą ir nykimą. Brinkimo mažinimo priemonės „Antihygro“ veikimo principas pagrįstas molio mineralų „atjungimu“. Už „magnetinį poveikį“ atsakingi, teigiamo krūvio metalo jonai tarpsluoksniuose, apdorojant „Antihygro“, yra „blokuojami“. Taip žymiai sumažinamas higrinis brinkimas, visiems kitiems tipiniams uolienų parametrams liekant tokiems patiems.
Papildomas apdorojimas impregnavimo priemonėmis arba silikoninės dervos bespalviu laku, siekiant užtikrinti atsparumą vandeniui, veiksmingumą dar padidina. Taip pagrindą paruošus atsparumą vandeniui užtikrinančiomis priemonėmis visų pirma iki 95 % sumažinama skysto vandens sugertis. Tada šis vanduo nebegali sukelti higrinio brinkimo.