Silikatiniai dažai

Klasikinius silikatinius arba mineralinius dažus gaubia kokybiškos apdailos ir ilgaamžiškumo mitas. Priežastis šiuo atveju yra mineralinis rišiklis – skystasis stiklas, taip pat dažnas silikatinių dažų naudojimas architektūros paminkluose, ypač ankstyvojo modernizmo.

XIX amžiaus pabaigoje kartu su skystu stiklu surištoms tapymo ir dažymo sistemomis, kurios buvo tarsi naujas dažų chemijos ir technologijų skyrius, atsirado kokybiniu ir kiekybiniu požiūriu tinkama priemonė patvariai meniškai apipavidalinti fasadus ir apsaugoti juos nuo oro sąlygų.

Skystasis stiklas iš principo yra vandenyje ištirpintas stiklas. Reikėtų atskirti kalio skystąjį stiklą ir natrio skystąjį stiklą. Dažų gamybai tinka tik kalio skystas stiklas (dažų skystasis stiklas). Silikatiniai dažai džiūsta garuojant vandeniui ir iš oro sugeriant anglies dvideginį. Šio proceso metu skystasis stiklas „prisigeria silicio rūgšties“ ir pigmentus suriša su pagrindu.

Kad taip nesusiformuotų „per daug tvirti“ paviršiai, silikatiniais dažais turėtų būti dažomas tik gana tvirtas tinko pagrindas. Silikatiniai dažai apskritai yra dažniausi difuziniai dažai. Naudojimui ant fasadų jie pagaminti taip, kad turėtų hidrofobinių savybių. Bendroji išimtis yra jų, kaip užpildų dangos, naudojimas karkasiniuose (fachverko stiliaus) pastatuose. Kaip modernių vidinės izoliacijos sistemų (t. y. sistemų, kurios turi būti laikinai formuojamos aktyvių kapiliarų principu) danga silikatiniai dažai, kartu su kalkių dažais, yra tinkamiausia priemonė.