Danga

Statinių ir skulptūrų dažymas bei spalvinimas žinomas dar nuo antikos laikų. Jie buvo naudojami (ir tebenaudojami) ir kaip apdailos priemonė, ir kaip apsauginis bei viršutinis dangos sluoksnis. Dėl atmosferoje esančių emisijų sukeliamų pažeidimų pastaraisiais dešimtmečiais ypač daug dėmesio skiriama apsaugai, ypač nuo žalingos drėgmės.

1964 metais priimta „Tarptautinė paminklų ir ansamblių konservavimo ir restauravimo chartija” („Venecijos chartija”) tarptautiniu lygiu yra privalomas dokumentas dirbant su istoriniais pastatais. Ji yra svarbiausia veiksmų instrukcija visiems, kurie dirba architektūros paminklų priežiūros srityje, be to, joje nustatyti ir medžiagoms, kurias galima naudoti, keliami reikalavimai. Modernias konservavimo ir konstrukcijų technologijas paminklui apsaugoti joje rekomenduojama pasitelkti (tik tada), jei paaiškėja, kad tradicinių technologijų nepakanka, ir jei moksliškai yra įrodytas ir praktiškai išbandytas modernių konservavimo ir konstrukcijos technologijų veiksmingumas (10 str.).

Jei šį reikalavimą pritaikytume statybinių medžiagų ir statinių apsaugos priemonių sričiai, taptų aiškiau, kodėl vykdant architektūros paminklų priežiūrą, pavyzdžiui, istoriniuose šaltiniuose dokumentuoti rišikliai dažnai yra pranašesni už naujus ir „modernius“. Be to, pagal Venecijos chartiją matyti, kad reikalaujama

• grįžtamumo (bet kokia priemonė reiškia įsikišimą į originalią substanciją, todėl turėtų būti taikoma tik būtiniausiu atveju ir ją turėtų būti galima vėl „atitaisyti“ arba turėtų būti sudaryta „galimybė tausojantį konservuojančio pobūdžio įsikišimą pakartoti“)
• ir autentiškumo (paminklo „tikroviškumas“ dėl priemonės turėtų būti kuo mažiau pažeistas). Dažnai šiuos „paminklų priežiūros tikslus“ suderinti su geriausiais techniniais sprendimais yra sunku. Taip pat gali kilti konfliktų ir nagrinėjant klausimą dėl poreikio tam tikras medžiagas arba rišiklius ruošti rankiniu būdu.