Daugelis betoninių konstrukcijų pažeidimų atsiranda dėl įtrūkimų ir ertmių, per kuriuos į statybinio elemento vidų patenka kenksmingos medžiagos. Dėl šio žalingo poveikio pablogėja betono savybės ir sumažėja statinio tvirtumas.
Jei užsakomas, planuojamas ir statomas gelžbetoninės konstrukcijos statinys, neišvengiamai bus laikančiųjų ir nelaikančiųjų statybinių elementų įtrūkimų.
Įbetonuota armatūra pradeda absorbuoti tempimo jėgas tik tuomet, kai betonas jau yra įtrūkęs. Projektuotojas gali taikyti tris projektavimo principus: užkirsti kelią įtrūkimams susidaryti, leisti atsirasti daugeliui mažų, nekenksmingų įtrūkimų arba suplanuoti keletą didelių įtrūkimų, kurie vėliau turės būti užglaistyti. Kiekvienas projektavimo principas turi būti kruopščiai suderintas su statinio naudojimo sąlygomis. Vėlesnį plyšių užglaistymą taip pat reikia kruopščiai planuoti
Atsiradus neplanuotiems įtrūkimams ir prireikus juos taisyti, įtrūkimų atsiradimo priežastys turi lemiamą reikšmę. Įtrūkimų susidarymą lemia ne tik specifiniai betono parametrai, bet ir vėlesnės apkrovos, pvz., grunto nusėdimas ar statinio naudojimo formos pakeitimas. Remonto sėkmė priklauso ne tik nuo įtrūkimų atsiradimo priežasčių, bet ir nuo įtrūkimų būklės ir jų judėjimo.
Įtrūkimų užglaistymas juo užpildant turi sustabdyti betoną ir plieną veikiančių medžiagų įsiskverbimą. Jei įtrūkimų atsiradimo priežastys kartojasi, galima spėti, kad įtrūkimų ir vėl atsiras, tik jų plotis bus nepavojingas. Įtrūkimų užglaistymas juos užpildant negali būti laikoma vientisu sujungimu.
Jei jungimas nėra vientisas, įtrūkimų šoniniai paviršiai užpildomi hidrauliniais rišikliais sujungtu mišiniu arba polimeriniu įtrūkimų užpildu taip, kad būtų atkurtas statybinių elementų suspaudimo, tamprumo ar stūmos jėgos perdavimas. Ši procedūra taikoma tik įtrūkimams, kurių priežastis nesikartoja.
Naudojant riboto elastingumo įtrūkimų injektavimą, įtrūkimų šoniniai paviršiai užpildomi elastingu polimeriniu užpildu. Šis metodas ypač tinka įtrūkimų užpildymui, kai jų priežastys kartojasi.
