rcc heritage buildings

Daugelio istorinių pastatų esminis fasado elementas – netinkuotos keraminės plytos. Tokiu atveju būtina rasti kompromisą tarp atnaujinimo ir restauravimo. Dažniausia reikia atlikti valymo darbus ir patikrinti paviršiaus pavyzdžius. Po to dažniausia galima nustatyti, kurias plytas būtina pakeisti ir kokią dalį galima restauruoti.
Tokiuose fasaduose įprastai būtina remontuoti įtrūkusias, trapias ar atmosferos paveiktas siūles. Šiems darbams šiuolaikiniai skiediniai gali būti pritaikomi prie istorinių mūrinių arba sukuriami skiediniai, tinkantys senosioms statybos procedūroms. Kruopščiai išanalizavus galimus privalumus ir trūkumus, gali būti įvertinta galimybė atlikti hidrofobizaciją ar netgi pritaikyti ją taip, kad medžiagos turėtų pakankamą potencialą išdžiūti. Puikūs mūsų patirties pavyzdžiai šioje srityje yra Vokiečių ordino Malborko (Marienburgo) pilis Lenkijoje ir sandėlis Kaispeicher B (šiuo metu Hamburgo tarptautinis jūrų muziejus), įtraukti į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.

Cokolis yra vienas iš didžiausią poveikį patiriančių pastato elementų, nepriklausomai nuo to, ar jis tinkuotas ar ne.

Jį labiausia veikia kylanti drėgmė ir druskuoto vandens purslai. Ypač daug problemų gali atsirasti, jei cokolis neužsandarintas arba sandarintas netinkamai: nuo drėgmės horizontų, druskų nuosėdų iki dideliais plotais atšokusio tinko. Dažnai pažeidimai būna ne tik išorėje. Per cokolį patekusi drėgmė gali tiek kapiliariniu būdu, tiek dėl difuzijos prasiskverbti iki sienos vidinės pusės ir patekti į patalpų vidų. Nors su laiku įsivyrauja pusiausvyra tarp sienos paimamos ir atiduodamos drėgmės, tai nereiškia, kad neatsiranda žalos. Tolygiai per sieną besiskverbianti drėgmė veikia statybines medžiagas ir sukelia vis daugiau druskos nuosėdų bei didina drėgmę patalpose. Dėl to ne tik atsiranda nemalonus kvapas, tačiau gali būti pažeisti istoriniai sienų paviršiai ar pastato vidaus įranga.

Remmers projektavimo padalinio specialistai sugeba išsamiai įvertinti tokius drėgmės srautus, kad galėtų rekomenduoti tinkamas statybinių medžiagų apsaugos priemones.

Istoriniai skiediniai kartais nebeatitinka šiuolaikinių naudojimo ir saugos reikalavimų, tačiau tinkamai įvertinti jų tinkamumą sudėtinga, nes dažniausia trūksta žinių apie senus skiedinius ir jų receptus.

Kita vertus tinkai ir skiediniai turi didelę įtaką mūsų statinių charakteriui ir yra vertingi istorinių statybinių medžiagų bei technologijų liudininkai. Todėl dažnai restauruojant ir remontuojant istorinius statinius keliamas tikslas – net tik kiek galima išlaikyti originalias medžiagas, bet ir sukurti pakaitinius ir remontinius skiedinius ir tinkus, visomis savybėmis kuo tiksliau atitinkančius istorinius skiedinius, atkurti prieš daugybę metų buvusią pradinę būklę, atkartoti originalias formą bei funkciją ir tam naudoti senąsias medžiagas bei technikas.

Čia gali padėti Remmers projektavimo padalinys: mes individualiai išanalizuojame konkretaus objekto esamus senus skiedinius ir sukuriame savo forma ir funkcija artimiausiai atitinkantį skiedinį. Analizę atlieka akredituotas Bernhard Remmers tyrimų institutas, analizės rezultatai įvertinami glaudžiai bendradarbiaujant su Remmers GmbH skiedinių padalinio specialistais, kurie ir kuria originalui artimiausią medžiagą. Pagaminus pavyzdžius, galutinį sprendimą vietoje priima statybų užsakovas ir paminklų priežiūros institucijos.

Statinių ir skulptūrų dažymas bei spalvinimas žinomas dar nuo antikos laikų. Tai buvo (ir yra) ne tik išraiškos priemonė, bet ir apsauginis bei nusidėvintis sluoksnis. Dėl atmosferoje esančių emisijų sukeliamų pažeidimų pastaraisiais dešimtmečiais ypač daug dėmesio skiriama apsaugai, ypač nuo žalingos drėgmės.

Šiuo metu dažomuosiuose sluoksniuose esančios rišamosios medžiagos iš esmės suteikia galimybę pasiekti kompromisą tarp paminklosaugos tikslų ir optimalaus techninio sprendimo. Pirmam tikslui įgyvendinti dažnai tinka kalkinės dengimo medžiagos. Per pastaruosius 20 metų buvo sukurta mechaniškai modifikuotų kalkių ir spalvotų kalkių sistemų, kurios daug atsparesnės atmosferos poveikiui nei „paprastos” kalkinės sistemos. Rasti techniškai optimalų sprendimą dažniausia leidžia aukštos kokybės silikoninės dervų dažų sistemos, suteikiančios galimybę neribotai reikštis kūrybiškumui. Kažkur tarp jų yra silikatai ir mineraliniai dažai, kurių privalumai ir trūkumai taip pat turėtų būti kruopščiai apsvarstyti rengiant koncepciją.

Kartais, o gal ir dažniausia, istorinių statinių su žeme besiliečiančios sritys yra nepakankamai užsandarintos arba visiškai neužsandarintos. Dėl to neapsaugotos statybinės medžiagos gali sugerti ir perduoti toliau didelius kiekius skysčių. Drėgmės kiekiai, viršijantys „normalų“ išlyginamąjį drėgmės lygį, įprastai nenaudingi visoms statybinėms medžiagoms. Todėl bet kuriuo atveju tikslinga sumažinti drėgmės kiekius, be to šitaip ne tik padidinamas remonto darbų ilgalaikis veiksmingumas, bet ir sulėtinamas atmosferos poveikis istorinėms statybinėms medžiagoms. Tačiau istoriniuose objektuose dažnai vengiama naudoti modernius bituminius sandarinimo produktus. Šios medžiagos nėra reversinės ir pagal savo sudėtį netinka istoriniams statiniams.

O pastaraisiais metais sukurtos mineralinės sandarinimo sistemos tam puikiai tinkamos! Pritaikius keletą projektavimo „gudrybių“, netgi gali pavykti sukurti reversiškumą.

Remmers yra tikras akmeninių paviršių konservavimo priemonių ir visko, kas su tuo susiję, specialistas. Šie produktai naudojami vertingiausiems kultūros paveldo objektams saugoti. Tačiau nieko nepavyks be kruopštaus planavimo, nors įprastos statinių tyrimo procedūros čia retai taikomos. Dažniausiai atliekami kruopščiai planuojami specialūs tyrimai. Remmers projektavimo padalinys tradiciškai sukaupęs daug patirties šioje srityje.

Pastaraisiais dešimtmečiais sukauptos naujos žinios apie atmosferos poveikį natūraliam akmeniui bei jo irimą, leido ne tik sukurti kokybiškas konservavimo technologijas, padedančias šalinti druskas, sutvirtinti natūralius akmenis ir sumažinti irimą, bet ir geriau atitikti paminklų priežiūros reikalavimus. Jei anksčiau pagrindinis paminklosaugos tikslas buvo – atkurti estetiškai patrauklią originalią statinio būklę, tai dabar daugiausia dėmesio skiriama originalių istorinių statybinių medžiagų apsaugai ir išsaugojimui. Suprantama, kad toks požiūris turi daug įtakos naudojamoms statybinėms medžiagoms ir jų apdirbimo technologijoms. Daugeliu atveju medžiagų kiekiai sumažėjo, tačiau išsaugo kokybės reikalavimai. Todėl šiandien su originalios medžiagos labiau tausojamos nei anksčiau. Pavyzdžiui, akmens restauravimo mišinys beveik nebenaudojamas. Iš to automatiškai kyla reikalavimas stabilizuoti originalią pagrindo medžiagą. Taigi skirtingos konservavimo ir remonto priemonės kertasi viena su kita. Todėl šiuo metu labiau nei anksčiau reikalaujama individualiai įvertinti pažeidimo mechanizmus ir formas. Remmers yra tinkamas partneris šiuo klausimu.

Žinios apie istorinio mūrinio tvirtumą yra ypač svarbios išsaugant ir restauruojant istorines medžiagas. Istorinių pastatų atraminės dalys, pavyzdžiui sienos ir kolonos, dažnai sudarytos iš natūralaus akmens ar keraminių plytų dvisluoksnio mūro. Jei išoriniai sluoksniai sumūryti „tvarkingai“, vidiniame šių elementų sluoksnyje dažnai yra dalis akmens skaldos „biralų“ ir nemažai skiedinio. Tvirtumą lemia ne tik akmens ir skiedinio atsparumas ir deformacinės savybės, bet ir daug kitų veiksnių.

Norint parinkti tinkamą skiedinį tokių statybinių konstrukcijų sutvirtinimui ar patikrinti skliautų sutvirtinimo priemonių tinkamumą, būtina ypač aukšta kvalifikacija, kurią Remmers projektavimo padalinys įrodė įvairiuose objektuose, pavyzdžiui, Kelno Šv. Petro bažnyčioje ir Acheno Šv. Juozapo bažnyčioje.

Nesvarbu šlapiuoju ar sausuoju būdu, naudojant chemikalus, aukšto ar žemo slėgio technologijas, šiuo metu taikoma daugybė istorinių pastatų paviršių valymo procedūrų: nuo specialių technikų, pavyzdžiui, „Gommage“ ir sūkurinės srovės sistemų, iki valymo lazeriais.

Tačiau nė viena iš šių technikų nenaudojama sistemiškai istorinių pastatų dideliems vidaus plotams valyti. Arba reikia labai daug vandens, arba susidaro labai daug dulkių. Kartais pastatų vidus valomas šiais būdai, tačiau prieš tai išnešant visus baldus, plėvele kruopščiai uždengiant jautrias vietas ar net įrengiant hermetiškas palapines, todėl tokių darbų kaina kai kada tampa nepateisinamai didelė.

Vis dažniau statinių puošybos elementai, dideli ir lygūs paviršiai valomi lazeriu, tačiau kainos ir kokybės santykis iki šiol nėra palankus. Be to, pasitaiko, kad dėl galingų lazerio spindulių poveikio neleistinai pakinta kai kurių spalvotų elementų spalva, pavyzdžiui, kai kuriose statybinėse medžiagose esančio glaukonito. Su natūralaus kaučiuko pagrindu pagamintais šveitikliais visų šių problemų galima išvengti. Remmers projektavimo padalinys planuoja istoriškai vertingų vidaus paviršių valymą šiomis priemonėmis. Vykdant valymo darbus, patalpos ir toliau gali būti naudojamos.

Labai puikus gerai suplanuotų ir įgyvendintų šiuolaikinių konservavimo priemonių pavyzdys – 12 amžiaus pabaigos rankomis dažytos 1200 metų senumo katalikiškos Šteinbacho Einhardo bazilikos Heseno mieste Odenvalde stogo čerpės.

Pavyzdingai bendradarbiaujant restauravimo darbus atliekančiai įmonei ir pagrindiniam restauratoriui, iš pradžių visos čerpės buvo kataloguotos ir klasifikuotos, kad būtų tiksliai nustatyta jų būklė. Į grotelinius konteinerius sudėtos čerpės buvo panardintos į vietoje įrengtą 100 m³ dydžio baseiną, kad būtų išplauta anksčiau naudota netinkama konservavimo priemonė. Išvalius čerpes, baseinas buvo uždengtas, kad čerpės per maždaug pusmetį išdžiūtų. Po to, taip pat baseine, čerpės sutvirtintos siličio rūgšties esteriu KSE 300. Remiantis bandymais nustatytais parametrais, buvo suplanuotas darbų atlikimo laikas ir imtasi saugos priemonių.

Baigus vilgymo ir reagavimo procedūras, čerpėmis vėl galėjo būti uždengtas bazilikos stogas.

Kai kurios drakonų skulptūros, rozetės ir maskaronai buvo taip stipriai pažeisti atmosferos poveikio ir sugriauti, kad buvo būtina atkurti jų formą bei struktūrą. Reikėjo atrasti būdą, kad būtų išsaugota kuo daugiau originalių šių puošybos elementų medžiagų. Stogo santvara prevenciškai impregnuota nuo vabzdžių apsaugančia priemone. Medinės konstrukcijos impregnavimui buvo sukurta daugiau apsauginių priemonių. Lentos ir grindys atšviežintos ir apsaugotos bespalviu kietojo vaško aliejumi. Galiausiai dar turi būti renovuotas fasadas.

Išvada: Wang šventykla – tai visapusiškai išskirtinis statinys, vertas visų pastangų išsaugoti jį kuo originalesnį ateities kartoms.

Tai tik vienas pavyzdys, kokie iššūkiai kyla restauruojant istorines medines konstrukcijas. Čia, kaip ir dirbant su kitomis medžiagomis, kurias reikia išsaugoti, būtina sujungti žinias apie medžiagą ardantį atmosferos poveikį su žiniomis apie šiuolaikiškus konservavimo ir apsaugos būdus.

Su metais mūro statiniuose atsiranda vis daugiau įtrūkimų. Juos lemia įvairios priežastys. Terminis poveikis, pamatų sėdimas, supurtymai – tai tik dalis šių priežasčių. Tačiau nepriklausomai nuo konkrečių įtrūkimų priežasties, mūrinio įtrūkimas visada yra didelė žala statinei sistemai ir turi būti sutaisytas, kad nebūtų padaryta daugiau žalos.

Dar prieš keletą metų visi mūrinių įtrūkimai buvo taisomi vienodai: keičiant sutrūkusias plytas ir sutvarkant mūrinio surišimą permūrijant iš naujo. Tai reiškia, kad į dešinę ir į kairę nuo įtrūkusios vietos išimama po vieną ar dvi plytas, iš siūlių pašalinamas senas skiedinys ir plytos įdedamos atgal. Šitaip suremontuotos vietos dažnai nėra dailios ir yra iš karto pastebimos, be to, dažniausia nėra atkuriamas originalus mūrinio tvirtumas.

Atsiradus vadinamosioms spiralinių inkarų sistemoms, mūrinių dalis galima sutaisyti ypač efektyviai, kad būtų atkurtas tinkamas surišimas. Su spiraliniais inkarais intervencija į remontuojamą mūrinį yra minimali, nes jie montuojami siūlėse. Tai leidžia naudoti net sutrūkusias plytas. Tai viena iš priežasčių, kodėl spiraliniai inkarai labai dažnai naudojami paminklosaugoje. Su šia sistema galima sėkmingai ir su minimalia intervencija sutaisyti fasadų, sąramų, angų ir arkų įtrūkimus.

Jei reikia pagaminti statinių puošybos elementų, figūrų, baliustros, gipso elementų ir pan. kopijas, pavyzdžiui, siekiant apsaugoti originalius elementus nuo atmosferos poveikio ir pakeisti į dalis subyrėjusius elementus, esami originalūs elementai gali būti naudojami formai gauti.

Tinkamai rekonstrukcijai reikia formų, kurios leistų atkurti originalą iki smulkiausių paviršiaus struktūros detalių. Be to, būtina sumaišyti specialų, liejamą ir nesusitraukiantį skiedinį, kuris taip pat galėtų atkartoti originalo struktūrą bei optiškai tiktų reikiamai statybinei medžiagai atkartoti.

Tinkavimo gipso elementams taikoma visai kitokia procedūra. Paėmus originalo formą ir pagaminus reikiamą šabloną, ypač lauko elementams svarbu, kad tinkavimo gipsas savo savybėmis būtų kuo artimesnis senovėje naudotiems gipso skiediniams, tačiau būtų už juos žymiai atsparesnis atmosferos poveikiui.